XIII Tarptautinis muzikos festivalis „Le strade d’Europa. Lietuva-Italija“: PORTRETAI. Itališkojo baroko virtuozai

Šio vakaro koncertas atvers mums tikrą italų barokinės muzikos lobyną – nepakartojamą repertuarą, palikusį gilų įspaudą visos Europos muzikoje. Programos šerdį sudaro muzikos kūriniai fleitai ir klavesinui, instrumentams, kuriuos itin mėgo XVIII a. kompozitoriai, naudoję juos tiek soliniam atlikimui, tiek kameriniam ar orkestriniam skambesiui. Fleita, anot baroko autorių, geba perteikti švelniausius ir drauge ryškiausius atspalvius visų pirma dėl savo išraiškingo tembro ir virtuoziškų ypatumų. Tuo tarpu klavesinas yra tapęs ikoniškiausiu baroko balsu: be jo barokinis koncertas sunkiai įsivaizduojamas, o klavesinui solisto vaidmenyje sužibėti leido išskirtinis jam kurtas repertuaras. 

Koncertui atrinkti kompozitoriai puikiai perteikia savojo laikmečio muzikinę dvasią. Vieni jų gyveno ir kūrė išskirtinai Italijoje, kur ištobulino garsųjį stile italiano, kiti puoselėjo šį stilių svečiose šalyse, tapo publikos liaupsinamais solistais bei paskelbė kūrinių, apkeliavusių svarbiausius žemyno muzikinius centrus.

Leonardo Vinci (1696 – 1730) priklauso pirmajai kategorijai, jis laikomas svarbiausiu neapolietiškojo baroko mokyklos atstovu ir vienu ryškiausių XVIII a. italų operos kūrėjų. Šis maestro instrumentinei muzikai suteikė savitą melodinį braižą, pakylėtą lengvo ir atviro komponavimo, visad paliekančio erdvės solisto vaizduotei ir išraiškingumui.

Pietro Antonio Locatelli (1696 – 1794) ir Giovanni Benedetto Platti (1697 – 1763) – du „kultūros emigrantai“, išplatinę italų kalbą barokinės muzikos pasaulyje. A. Corelli mokinys ir legendinis smuikininkas P. A. Locatelli – pasakojama, neva per visą solinę karjerą jis suklydęs vos vieną natą – sulaukė pasaulinės šlovės ir įsikūrė Amsterdame. Puikus savo paties impresarijus, P. A. Locatelli užsiėmė taip pat leidyba ir sisteminga savo kūrybos sklaida Europos sostinėse. Itin virtuoziškas P. A. Locatelli’o stilius – teigiama šį smuikininką buvus vieną iš N. Paganini’o įkvėpėjų – įtakojo ir jo kūrybą fleitai, vieninteliam muzikos instrumentui išskyrus smuiką, kuriam maestro komponavo solinius kūrinius. G. B. Platti, dainininkas ir muzikos atlikėjas, įvaldęs įvairius instrumentus, įsikūrė ir muzikinę karjerą tęsė Vokietijoje. Kontrapunkto meistras, pasižymėjęs laisvu, bet anaiptol nebanaliu stiliumi, praturtintu tematine išmone, G. B. Piatti vienas pirmųjų pasuko link itališkojo ir vokiškojo stilių fuzijos, išplėtotos J. S. Bacho ir G. F. Telemanno kūriniuose. Jo kūriniai fleitai elegantiškai grakštūs ir skoningi, puikiai atskleidžia stilistinį kompozitoriaus palikimą.

Kompozitoriai Pietro Domenico Paradisi (1707 – 1791) ir Domenico Scarlatti (1685 – 1787) geriausiai įkūnija didžiąją italų klavesino tradiciją. P. D. Paradisi pasaulyje išgarsėjo būtent instrumentine muzika klavesinui. Mažiau žinomas kaip operų kūrėjas, bendraamžių itin vertintas dėl virtuoziško, rafinuoto ir vaizdingo stiliaus kuriant klavišiniams instrumentams, užtikrinusio jo muzikai milžinišką sklaidą. D. Scarlatti yra vienas pasaulinio klavesino repertuaro atraminių taškų. Jo įstabus sonatų palikimas atvėrė kelią sonatos formai, tapusiai labiausiai vertinama ir ikoniškiausia forma klasicizmo epochoje. Didelio talento solistas ir virtuozas, D. Scarlatti apsigyveno Madride, kur susipažinęs su iberiškosios muzikos stilistikos elementais išvystė unikalų, dar ir šiandien vieną įdomiausių stilių visoje barokinės muzikos klavesinui panoramoje.